Kodėl tiekimo grandinės tapo silpniausia vieta?
Pastaraisiais metais automobilių pramonė pateko į audrą: nuo pasaulinės pandemijos iki karo Ukrainoje ir įtemptų santykių su Kinija. Tai sukūrė tobulą audrą, kuri išryškino silpniausias tiekimo grandinių vietas.
Daug automobilių gamintojų tradiciškai dirbo „kaip tik laiku“ principu – sandėliuose nelaikė perteklinių komponentų, kad mažintų kaštus. Tačiau ši schema žlugo, kai COVID-19 uždarė gamyklas Azijoje, o konteinerių kainos pašoko net 10 kartų.
Pagrindiniai iššūkiai: lustai, retieji metalai ir politinė rizika
Puslaidininkiai – maži, bet kritiškai svarbūs
Vienas skaudžiausių smūgių automobilių sektoriui buvo mikroschemų trūkumas. Modernus automobilis turi nuo 1 500 iki 3 000 lustų, valdančių viską nuo variklio valdymo iki multimedijos ekranų.
Kilus pandemijai, lustų gamintojai perorientavo gamybą į buitinę elektroniką (kompiuterius, televizorius), nes automobilių užsakymai buvo trumpam kritę. Atšokus automobilių paklausai, paaiškėjo, kad lustų eilė – jau metams į priekį.
Retieji žemės elementai ir baterijų gamyba
Perėjimas prie elektromobilių sukūrė dar vieną priklausomybę – nuo retųjų žemių, kobalto, ličio. Didžiąją dalį šių medžiagų tiekia Kinija arba politiniu požiūriu nestabilūs regionai, tokie kaip Kongo DR.
Tai kelia riziką dėl kainų šuolių ir tiekimo nutrūkimų, kurie gali ilgam sustabdyti elektromobilių gamybą.
Geopolitika: nuo Ukrainos iki Taivano
Karas Ukrainoje paveikė tiekimo grandines kitaip – nukirto pigios energijos grandį Europoje, sukėlė plieno, aliuminio ir laidų rinkų chaoso bangas. Dalis laidynų automobiliams iki karo buvo surenkama būtent Ukrainoje.
O įtampa dėl Taivano kelia grėsmę lustų rinkai, nes 60% pasaulio puslaidininkių gaminama TSMC gamyklose Taivane.
Kaip gamintojai prisitaiko prie tiekimo iššūkių?
Diversifikavimas ir lokalizavimas
Gamintojai dabar skuba diversifikuoti tiekimo grandines:
- ieško naujų lustų tiekėjų Europoje ir JAV;
- planuoja li-ion baterijų gigafabrikus Vokietijoje, Prancūzijoje ir Lenkijoje, kad mažintų priklausomybę nuo Kinijos;
- investuoja į retųjų žemių perdirbimą arba alternatyvių technologijų (pvz. kietojo kūno baterijų) vystymą.
Didesni strateginiai sandėliai ir „strateginis rezervas“
Daugelis OEM atsisako „just-in-time“ ir renkasi strateginius sandėlius, kur kaupia svarbiausius komponentus. Tai brangiau, bet užtikrina, kad nedidelis sutrikimas nebūtinai sustabdys gamybos linijos.
Ką tai reiškia Europos ir Lietuvos rinkoms?
Lietuva – svarbi logistikos grandis
Nors Lietuva pati automobilių negamina, tačiau yra viena svarbiausių logistikos arterijų tarp Vakarų Europos ir Baltarusijos, Rusijos, taip pat turi laivybos kanalus į Skandinaviją.
Tiekimo grandinių problemos reiškia:
- ilgesnį automobilių pristatymo laiką į Lietuvą,
- didesnes kainas dėl brangstančių medžiagų,
- o servisai ilgiau laukia dalių, ypač elektronikos.
Kas toliau? Ilgalaikės tendencijos automobilių tiekimo grandinėse
EV gamyba tik didins spaudimą
Prognozuojama, kad iki 2030 m. elektromobiliai sudarys iki 60% naujų automobilių pardavimų Europoje. Tai dar labiau padidins ličio, kobalto, grafito ir vario poreikį.
Todėl gamintojai privalės:
- ieškoti tiekimo kontraktų ne vien su Kinija,
- investuoti į perdirbimą (pvz. naudotų baterijų),
- diegti alternatyvius variklius, kurie naudoja mažiau retųjų žemių.
Tiekimo grandinių atsparumo stiprinimas – būtinas
Kodėl gamintojai nebepasitikės tik „just-in-time“?
Kol automobilių pramonė dešimtmečius dievino „kaip tik laiku“ (just-in-time) metodą, jis išryškino silpną vietą – bet koks trūkumas greitai sustabdo visą liniją. Pavyzdžiui:
- Tesla teko stabdyti gamyklas Kalifornijoje dėl vėluojančių lustų.
- VW turėjo laikinai uždaryti kelias gamyklas Vokietijoje, nes laidynai, gaminti Ukrainoje, nepasiekė surinkimo linijos.
Todėl OEM dabar stato ne tik „pagal poreikį“, bet ir strateginius sandėlius, ypač svarbiausiems komponentams (lustams, laidynams, baterijų moduliams).
Iššūkiai virs naujais standartais
Galiausiai tiekimo grandinių sukrėtimai nebus tik laikinas reiškinys. Tikėtina, kad:
- politinė įtampa tarp JAV–Kinijos tęsis,
- retųjų žemių monopolija ilgai nesibaigs,
- klimato krizė ir su ja susijusios ekstremalios gamtos sąlygos (pvz., sausros Pietų Amerikoje, kurios riboja ličio gavybą) taps nuolatiniu rizikos veiksniu.
Todėl automobilių gamintojai, tiekėjai ir net logistikos įmonės bus priversti planavimą iš „kainos optimizavimo“ perkelti į „rizikos mažinimo“ režimą. Tai taps nauju standartu.
Išvada: automobilių pramonės iššūkiai nesibaigs
Tiekimo grandinės problemos neatsiras tik krizėms – jos taps nuolatiniu iššūkiu. Saugiausias kelias gamintojams ir tiekėjams – kurti lankstesnes, labiau decentralizuotas sistemas, investuoti į vietinius tiekėjus ir skaitmenines platformas, kurios realiu laiku matytų visą tiekimo tinklą.