Šilumos siurbliai oras–oras Lietuvoje pastaraisiais metais išpopuliarėjo kaip vienas paprasčiausių būdų pereiti prie modernesnio ir ekologiškesnio šildymo. Jie patrauklūs dėl nedidelių pradinių investicijų, paprasto montavimo bei galimybės vėsinti vasarą.
Vis dėlto neretai girdimas mitas, kad tokia sistema tinkama tik mažiems namams ar butams. Ar tai tiesa, ar tik klaidinga nuostata?
Veikimo principas ir galingumo ribos
Šilumos siurbliai oras oras šilumą iš lauko oro perduoda į patalpas per vidinius ventiliatorinius blokus. Sistema neturi vandens kontūro, todėl ji tiesiogiai šildo orą. Tai paprastas ir greitas sprendimas, tačiau dėl veikimo principo šiluma pasiskirsto pagal oro srautus. Tai reiškia, kad vieno įrenginio dažniausiai pakanka 30–60 m² patalpoms.
Didesniems namams galima įrengti kelis vidinius blokus arba rinktis daugialypes sistemas („multi-split“), kurios pajėgios aprūpinti šiluma net 150–200 m² plotą. Taigi, technologiškai ribojimas egzistuoja, bet jis nėra visiškas.
Statistika: kokie namai juos renkasi?
Pagal Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) duomenis, per pastaruosius 5 metus Lietuvoje buvo įrengta daugiau kaip 30 000 šilumos siurblių oras–oras. Apklausa parodė, kad apie 40 % jų montuota individualiuose namuose iki 120 m², dar 35 % – butuose, o likusi dalis – didesniuose namuose ar net visuomeniniuose pastatuose, pavyzdžiui, mokyklose ar bendruomenių centruose. Tai įrodo, kad technologija nėra skirta tik mažiems namams.
Ekonominis aspektas
Vieno vidutinio šilumos siurblio oras–oras kaina siekia 1 500–3 000 eurų, o metinės eksploatacijos išlaidos (naudojant tik tinklo elektrą) dažniausiai būna 300–500 eurų už 100 m² namą. Tai pigiau nei kūrenant malkomis ar dujomis, o jei kartu naudojama saulės elektrinė, išlaidos sumažėja dar labiau. Didesniems namams tiesiog reikia kelių įrenginių, bet bendrai žiūrint, investicijos vis tiek atsiperka per 5–7 metus.