Kodėl pasiklydę dronai pasiekia Lietuvos oro erdvę

Viešųjų paslaugų redakcija 2026-09-23 08:08 3 min. skaitymo

Vyresnio amžiaus vyras su akiniais ir kostiumu, stovintis sukryžiuotomis rankomis neutraliame fone.

Pastaruoju metu į Lietuvos ir kitų Baltijos regiono valstybių oro erdvę įskrendantys neidentifikuoti bepiločiai ne visada reiškia tiksliai suplanuotą operaciją. Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto aviacijos inžinerijos ekspertas Saulius Japertas aiškina, kad dalį tokių atvejų gali lemti pigi konstrukcija, elektroninės kovos poveikis, vėjas ir navigacijos klaidos.

Vienas naujausių incidentų įvyko rugsėjo 15 d., kai Lietuvos oro erdvę pažeidęs dronas vėliau buvo sunaikintas. Geopolitiniame regione negalima atmesti ir tyčinių provokacijų ar žvalgybinių operacijų, tačiau pats drono skrydis gali tapti nevaldomas dėl techninių priežasčių. Daugiau apie drono incidentą ir jo aplinkybes.

Pigūs dronai kuriami masinei gamybai

Konfliktuose vis dažniau naudojami ne tik brangūs raketiniai ginklai, bet ir palyginti nebrangūs, greitai pagaminami bepiločiai. Tarp tokių aparatų minimi „Gerbera“ ir „Parodija“ – iš presuoto putplasčio, faneros bei nedidelio kiekio kompozitinių detalių surenkami dronai, dažnai varomi paprastais dvitakčiais vidaus degimo varikliais.

Dalis šių aparatų skirta ne tiksliam smūgiui, o apgaulei. Skrydžio metu jie gali priversti oro gynybos radarus sekti daugiau taikinių ir naudoti brangias gynybos priemones. Kai kuriuose variantuose montuojamos kameros ar koviniai užtaisai, tačiau pagrindinis principas išlieka maža savikaina.

Taupant kiekvieną gramą ir išlaidas, supaprastinamos ir navigacijos bei jutiklių sistemos. Būtent tai gali padidinti tikimybę, kad dronas nukryps nuo numatyto maršruto ir nukris kitoje valstybėje.

Kai palydovinį signalą pakeičia inercinė navigacija

Bepiločio skrydį paprastai padeda valdyti palydovinė navigacija, bendrinėje kalboje dažniausiai vadinama GPS, arba platesnė GNSS sistema. Ji leidžia aparatui nustatyti koordinates, greitį, aukštį ir laikytis suplanuoto maršruto.

Kodėl pasiklydę dronai pasiekia Lietuvos oro erdvę

Tačiau karinėje aplinkoje palydovinis signalas gali būti slopinamas. Kai kuriuose dronuose naudojamos CRPA tipo prieštriukšminės antenos, tarp jų minima sistema „Kometa“, galinti sumažinti trikdžių poveikį. Vis dėlto tokia įranga nėra montuojama visuose pigiuose aparatuose ir ne visada atsilaiko prieš galingą elektroninę kovą.

Praradęs palydovinį signalą dronas pereina prie inercinės navigacijos. Ji remiasi akcelerometrais ir giroskopais, kurie matuoja pagreitį, posūkius bei pasvirimą. Sistema apskaičiuoja aparato padėtį pagal ankstesnes koordinates ir užfiksuotus judesius, tačiau laikui bėgant paklaida kaupiasi.

Inercinė navigacija taip pat nemato šoninio vėjo. Dronas gali manyti skrendantis tiesiai, nors oro srautas jį nuosekliai stumia į kitą pusę. Jei paklaida susidaro skrydžio pradžioje, per šimtus kilometrų ji gali tapti reikšmingu nukrypimu.

Slopinimas ir navigacijos klastojimas veikia skirtingai

Elektroninės kovos sistemos dronus veikia dviem pagrindiniais būdais. Slopinimas, arba „jamming“, palydovinį signalą užgožia radijo triukšmu. Tokiu atveju autopilotas dažniausiai tęsia skrydį ankstesne kryptimi, naudodamas inercinius jutiklius.

Klastojimas, arba „spoofing“, yra sudėtingesnis. Dronui siunčiami netikri, tačiau palydovinius primenantys signalai. Autopilotas gali patikėti, kad aparatas yra kitoje vietoje, todėl apskaičiuoja korekciją ir pasuka nauju kursu.

Išskridęs iš klastojimo zonos dronas gali nebegrįžti prie patikimo GPS signalo. Tada jis skrenda tiesia linija pagal naują kursą, kol baigiasi degalai arba kelią užkerta žemės paviršius. Dėl skirtingų antenų padėčių, jutiklių paklaidų ir programinės būsenos vienoje grupėje skrendantys aparatai gali būti paveikti nevienodai.

Radarams sunku atskirti droną nuo paukščių

Mažame aukštyje skrendantis putplasčio dronas radaro ekrane gali būti panašus į paukščių būrį. Abu objektai juda panašiu greičiu, o jų radaro atspindys gali būti nedidelis. Padidinus jautrumą, ekrane atsiranda daugiau klaidingų taikinių, tačiau sumažinus jautrumą galima nepastebėti tikro bepiločio.

Pažangesnės kovos su bepiločiais sistemos analizuoja mikro-Doplerio efektą. Paukščio sparnų mostai sukuria lėtesnį ir kintantį signalą, o drono sraigtas – aukštesnio dažnio, pasikartojantį spektrinį pėdsaką. Šį skirtumą radarų procesoriai gali naudoti atskirdami mechaninį aparatą nuo gyvo objekto.

Tokie bepiločiai kelia riziką ir juos paleidusiai valstybei, nes dėl navigacijos klaidų ar elektroninių trikdžių gali nukristi savo teritorijoje arba priversti oro gynybą sekti atsitiktinį taikinį. Lietuvos oro erdvės pažeidimo atvejais galutinį vertinimą lemia ne vien skrydžio trajektorija, bet ir surinkti radaro, elektroninės kovos bei kritimo vietos duomenys.

Šaltinis: BNS

Kontekstas ir veiksmai Apie straipsnį

Šaltinis ir patikra Šaltinio patikra

Tekstas parengtas remiantis BNS publikuotu Sauliaus Japerto paaiškinimu apie bepiločių navigaciją ir elektroninę kovą.

Patikros

Patikrinta, kad tekste atskirai paaiškinami GPS, GNSS ir inercinės navigacijos veikimo pri...
Atskirti elektroninio slopinimo ir navigacijos klastojimo metodai.
Palygintas dronų ir paukščių atpažinimas pagal mikro-Doplerio efektą.
Išsaugotas rugsėjo 15 d. Lietuvos oro erdvės pažeidimo kontekstas, nenurodant nepateiktų p...

BNS Patikrinti faktus